Kažkas naujo? Š.Birutis atsiprašė teatralų už įskaudintą R.Tuminą!

Atsiprašymas nuskambėjo po Vilniuje šiuo metu rodomo R.Tumino paskutinio spektaklio „Sorano". Šio spektaklio premjera įvyko Tel Avive (Izraelis), likus tik keliems mėnesiams iki maestro mirties.

„Atsiprašau už tam tikrus, kaip sakant, įžeidinėjimus, - kalbėjo Š.Birutis. - Ir jeigu jau tiesiai, šviesiai, išvarymą (R.Tumino - red. past.) iš Lietuvos. Visada yra gerai tokius dalykus kažkaip ištaisyti, nes tai buvo viešai ir negražiai padaryta. Aš ir dabar laikausi tos nuomonės."

Š.Birutis sakė, jog pirmiausia viešojoje erdvėje, feisbukuose nereikėtų lyginti menininko su girtais ar kokiais ten rusų kareiviais. Taip priminta, jog buvęs kultūros ministras S.Kairys, vos prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, pareikalavo, jog paties R.Tumino įkurto Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovas Simonas Keblas atleistų R.Tuminą iš teatro meno vadovo pareigų.

Priešingu atveju, pačiam S.Keblui tektų pateikti ministrui pareiškimą išeiti iš darbo. Nes, kaip feisbuke tada teigė S.Kairys, jam „garbusis režisierius niekuo nesiskiria nuo girto rusų kareivio, lendančio į svetimą žemę".

Matyt, taip sureaguota į faktą, jog R.Tuminas 2007-2022 m. dirbo J.Vachtangovo teatro (Maskva) meno vadovu. Tiesa, vos prasidėjus Rusijos karinei invazijai, iš teatro pasitraukė ir dėl to iš maestro buvo atimta Rusijos vyriausybinė premija. Tad Putinas atėmė iš mūsų sunkiai sergančio menininko premiją, o S.Kairys - ir Mažajį teatrą bei galimybę kurti Lietuvoje.

Matyt, laikinai patyrė katarsį. Gal įsivaizdavo, jog taip nubaudė ne R.Tuminą, bet Putiną.

Kultūra ir chaltūra

Kita vertus, o ko čia stebėtis? Pakanka užsukti į socialinius tinklus ir ten iškart pamatysime neužmaskuotą, nepudruotą mūsų kultūros lygį.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, iš pradžių net nebuvo kultūros ministro. Vyriausybių sudėtyje buvo kultūros ir švietimo ministras. Kadangi moksleivių ir pedagogų daugiau, tai ministrai daugiau dirbo su švietimu. Juolab kai buvo iškeltas tikslas kurti tautinę mokyklą. Kiek per tą laiką sukūrėme tautinės fizikos ar trigonometrijos - kitas klausimas. Tačiau tik septintoje, Lauryno Mindaugo Stankevičiaus vadovaujamoje vyriausybėje pagaliau atsirado ir kultūros ministro etatas. Jais tapo žmonės, iš tikrųjų susiję su menu - rašytojas, operos solistas, poetas, restauratorius, pianistas, aktorius, dailininkas-filosofas, politologas ir t.t.

Dabartinis kultūros ministras ekonomistas Š.Birutis vadovauja Kultūros ministerijai jau antrą kartą. Pirmąkart, deleguotas Darbo partijos, dirbo tuometinio socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus ministrų kabinete.

Kultūros ministrų buvo daug. Kai kurių visuomenė net neįsidėmėjo. Ir šiaip Kultūros ministerija veikiau suvokiama kaip pinigų dalintoja. Š.Biručiui taip pat teks dalinti. Oskaro Koršunovo teatrui surasti patalpas, o Keistuolių teatrui - lėšų, kad atsiskaitytų už remontus.

O šiaip visiems menininkams atrodo, kad visi kultūros ministrai per mažai skiria ministerijos lėšų būtent šių menininkų menams puoselėti. Ir per daug lėšų skiria kitiems menams. Tiesa, vienas ministras išsiskyrė tuo, jog puldinėjo maestro Saulių Sondeckį (1928-2016). O kitas ministras, atspėkite, kuris, išsiskyrė tuo, kad itin puldinėjo režisierių R.Tuminą.

Visus kultūros ministrus dar būtų galima išrūšiuoti šiais punktais:

1.Pagal požiūrį į bibliotekų išsaugojimą bei aprūpinimą knygomis.

2.Pagal požiūrį į rusišką kultūrą ir rusų estrados atlikėjų gastroles.

3. Pagal požiūrį į poetą Justiną Macinkevičių (1930-2011) ir sovietmečio kultūros palikimą.

4. Pagal požiūrį į arklį ir Vilniaus „vamzdį". Mat buvo ministrų, kurie Vytyje matė tik arklį, netinkamą Vilniui, o arklyje - tik seniai Vakaruose nemodernią skulptūrą-balvoną. O ne balvonas „vamzdis" net labai patiko. Tik keista, kodėl, kai Vilniuje lankosi NATO valstybių vadovai, jiems ekskursijos prie Neries „vamzdžio" nerengiamos. Gal bijo, jog „vamzdis" iššaus?

Kultūros rodiklis - socialiniai tinklai

Kai Lietuvoje vieši užsienio šalių vadovai, monarchai, jie būtinai lydimi į Vilniaus universitetą, Valdovų rūmus, Filharmoniją bei aprodomas Vilniaus senamiestis. Taip įrodoma, jog Lietuva yra aukštos europinės kultūros valstybė. Tiek aukštos, kad net nereikia? Nes kasdieniame gyvenime lietuviai dažniau kalba ne apie kultūrą, bet apie pinigus. Pensijas. Mokesčius. Atlyginimus. Na, dar apie teisingumą ir artimo meilę. Kalba apie tai, ko kasdien trūksta.

O kultūrą lietuvis dažniausiai prisimena tik tada, kai jį kas nors iškeikia feisbuke. Tada abi pusės pareiškia, jog kita pusė pristigo kultūros ir vieningai vienas kitą „pafakina". Ar ištaria universalų burtažodį „eik tu na...". Sakote, tai netiesa? Esame tiesiog prisirpę kultūra - teatrais, muziejais, koncertų arenomis bei festivaliais. Taip pat grafomanų knygomis ir kepte kepamais serialais, filmais, iš kurių vertingas tik kas dešimtas. Lietuva tiesiog užversta ta kultūringąja produkcija, įskaitant ir aibe dainų kūrėjų bei atlikėjų, įskaitant ir tikrus menininkus.

Tačiau kas daugiau šansų turi tapti Lietuvos prezidentu/e? Tas, kas turi ekonomisto diplomą, ar tas, kuris šoka baletą? Žmogus „prie pinigo" ar žmogus „prie meno"? Atsakymas visiems aiškus.

Tyleniai menotyrininkai

Lietuvoje kažkodėl seniai užtilo menotyrininkai, kurie rašytų kritinius straipsnius ir galėtų paaiškinti, kuris paveikslas, filmas, knyga, spektaklis vertingas, o kas - visiškas niekalas. O kodėl tyli? Nes nenori pyktis! Ir taip pykčio visur per daug. Turi kokį nors etatinį darbelį ir gyvena sau ramiai.

Todėl dabar yra daugybė rašytojų, kritikuojančių ar šlovinančių restoranų barščius, kotletus, eurovizininkų rūbelius, ponių ir ponų figūras, prieš Vėlines „sudirbančių" mūsų artimųjų paminklus, „niekingas" gėles bei žvakides. Bet retai pasitaiko narsuolių, drįstančių pasakyti, kuris ant sienos įrėmintas keturkampis daiktas yra visiškas šlamštas, o kuris - su genijaus kibirkštimi. Todėl turtingesni lietuviai, negaunantys meno kritikų rašytinių instrukcijų, moka pinigus už bet ką. Esą kuo brangiau kainuoja, tuo meno daugiau. O dauguma gyventojų jokio meno neįperka, nes net kičas jiems per brangus. Nebent gauna per jubiliejų kokią nors vazą, paveikslą.

Tad tokioje kultūrinėje aplinkoje išgirsti atsiprašymą iš ministro lūpų yra beveik stebuklas. Juk mūsų valdžia atsiprašinėja tik vienos tautybės atstovų.